Fibonacci

„Sėkmė gimdo sėkmę, nesėkmė gimdo nesėkmę.“

Erikas Eriksonas – vienas žymiausių ir dažniausiai cituojamų psichologų, vienas iš raidos psichologijos pradininkų.

Paprastas, intuityviai lengvai suprantamas pastebėjimas, tačiau už jo slypi sudėtingas koduojantis neuromechanizmas.

Ar tu tikrai matai katę?

Šiuolaikiniame neuromoksle ilgą laiką vyravo idėja, kad žmogus pasaulį supranta „iš apačios į viršų“. Tai reiškia, kad smegenys pirmiausia surenka atskiras jutimines detales, o tik po to iš jų sudaro bendrą vaizdą. Pavyzdžiui, manyta, kad pamatę katę pirmiausia pastebime jos formą, spalvą ar judesius, išgirstame miaukimą, atpažįstame ūsus ir letenas, ir tik tada suprantame: „tai katė“.

Toks požiūris ilgą laiką dominavo psichologijoje ir neuromoksle. Buvo manoma, kad smegenys pirmiausia pasyviai priima informaciją iš aplinkos, ją analizuoja, sujungia į vieną vaizdą, o tada priskiria tam tikrai kategorijai. Kitaip tariant, kategorizacija buvo laikoma paskutiniu suvokimo žingsniu.

Tačiau naujausi neuromokslo tyrimai(1) meta rimtą iššūkį ilgą laiką dominavusiam suvokimo modeliui. Lisa Barrett kartu su Earl K. Miller, analizuodamos naujausius smegenų tyrimus, neuroanatominius duomenis ir smegenų jungčių struktūrą, pateikia išvadą, kuri iš esmės keičia supratimą apie tai, kaip žmogaus smegenys suvokia pasaulį.

Smegenys nėra pasyvus pasaulio „skaitytuvas“. Jos veikia kaip prognozuojanti, energiją taupanti biologinė sistema, kurios pagrindinis tikslas nėra tiesiog reaguoti į pasaulį, o kuo efektyviau iš anksto numatyti būsimus įvykius ir paruošti organizmą veiksmui.

Šiame modelyje smegenys nuolat kuria prognozes apie tai, ką žmogus greičiausiai pamatys, išgirs ar patirs. Todėl suvokimas prasideda ne nuo jutiminių signalų surinkimo, bet nuo iš anksto suformuotų prognozių. Tai reiškia, kad smegenys pirmiausia generuoja galimas pasaulio interpretacijas, o tik po to tikrina, kiek gaunami jutiminiai signalai atitinka šias prognozes.

Kitaip tariant, žmogus ne pirmiausia pamato katę ir tik tada supranta, kad tai katė. Atvirkščiai — smegenys jau būna suformavusios „katės hipotezę“, kuri organizuoja tolimesnį jutiminės informacijos apdorojimą.

Žmogui gali atrodyti, kad jis pats tiesiog atpažino katę, tačiau smegenys dar prieš sąmoningą suvokimą jau būna suformavusios galimą katės vaizdą, su ja susijusius pojūčius, ankstesnius prisiminimus ir lūkesčius, kurie padeda greičiau interpretuoti gaunamą informaciją.

Tokio veikimo priežastis yra labai praktiška: energijos taupymas. Smegenys yra vienas energetiškai brangiausių žmogaus organų. Nors jos sudaro tik nedidelę kūno masės dalį, jos sunaudoja didžiulį kiekį energijos. Todėl evoliuciškai daug efektyviau yra prognozuoti pasaulį, nei kiekvieną kartą viską analizuoti nuo nulio. Prognozavimas leidžia sumažinti neapibrėžtumą ir sumažinti informacijos apdorojimo kainą.

Labai svarbus šio modelio aspektas yra tai, kad didžioji dalis signalų smegenyse teka ne iš periferijos (regos, jutos, klausos) į centrą, kaip buvo manyta tradiciškai, bet iš aukštesnių smegenų sričių atgal į jutimines sistemas.

Lisa Barrett ir Miller remiasi neuroanatominiais duomenimis, rodančiais, kad dauguma jungčių smegenų žievėje yra centro–periferijos krypties jungtys, o ne tik iš periferijos į centrą.

Pavyzdžiui, pirminėje regos žievėje apie 90% sinapsių yra susijusios su grįžtamuoju (feedback) signalų srautu iš kitų smegenų sričių, o ne su tiesioginiais signalais iš akių.

T. y. 90% jungčių struktūros yra susijusios su mūsų vidinių modelių projekcija į išorinius įvykius, ir tik apie 10% sudaro išorinė sensorinė informacija, ateinanti iš periferijos. Praktiškai mes gyvename ir matome savo vidinio pasaulio projekciją, ant kurios „užsideda“ išoriniai signalai.

Tuomet kyla klausimas — kiek realybės mes iš tiesų matome? Kyla ir kitas klausimas: ar mes apskritai matome realybę tiesiogiai, jei net iš išorės ateinantys signalai yra filtruojami jau egzistuojančios vidinės signalų struktūros?

---

Toks veikimo principas turi didžiulį evoliucinį pranašumą. Jei smegenys turėtų kiekvieną akimirką pilnai apdoroti visą sensorinę informaciją nuo nulio, reakcijos būtų pernelyg lėtos ir energetiškai labai brangios.

Pavyzdžiui, žmogus negalėtų laiku sureaguoti į pavojų ar greitai koordinuoti veiksmų. Prognozuojanti sistema leidžia veikti iš anksto. Ji leidžia organizmui pasiruošti dar prieš įvykstant pačiam įvykiui.

Todėl ši teorija iš esmės keičia suvokimo sampratą. Smegenys nėra objektyvus realybės veidrodis. Jos yra aktyvi biologinė sistema, kuri nuolat konstruoja tikėtiną realybės versiją pagal ankstesnę patirtį, kūno būseną, emocinį kontekstą ir energetinius poreikius.

Tai reiškia, kad mūsų patiriama realybė yra ne tiesioginis pasaulio atspindys, bet dinamiškai kuriamas prognozuojantis modelis, skirtas efektyviai reguliuoti organizmo energiją ir padidinti išlikimo galimybes.

T. y. mes visą laiką gyvename savo prognozuojamame kategorijų pasaulyje, kuris mums pasiūlo pasirinkimus, optimaliausius mūsų energijos sąnaudų kontekste. Nors mums atrodo, kad sąmoningai renkamės, nes sąmoningai suvokėme vienus ar kitus dalykus, iš tikrųjų smegenys jau būna kategorizavusios pasirinkimą taip, kad jis kuo efektyviau taupytų mūsų energijos sąnaudas.

Šis požiūris iš esmės keičia supratimą apie žmogaus smegenis, emocijas ir suvokimą. Smegenys nebelaikomos pasyviu pasaulio „stebėtoju“ — jos suprantamos kaip aktyvi prognozavimo sistema, kuri nuolat bando numatyti aplinką ir paruošti organizmą veiksmui. Emocijos, mintys ir pojūčiai tampa ne atskiromis funkcijomis, o bendros kūno reguliavimo sistemos dalimi.

Žmogus blogai jaučiasi ne tik todėl, kad yra „blogos nuotaikos“, bet ir todėl, kad jo sąmonės modelis neatitinka prognozuojamų įvykių, todėl jis išgyvena vidinį konfliktą ir vidinį pasaulio paveikslo perstatymą.

Tokie sutrikimai kaip nerimas, depresija ar lėtinis skausmas gali būti suprantami kaip netikslūs smegenų prognozavimo modeliai, o vadinamasis „cheminis disbalansas“ gali būti šių procesų pasekmė.

Tai keičia ir patį sąmoningumo supratimą. Kai žmogus, nuraminęs protą, stebi savo kūną ir aplinką manydamas, kad tai daro visiškai sąmoningai, iš tikrųjų jo elgesį ir mąstymą jau organizuoja gilesnės sąmonės struktūros, kurios nukreipia suvokimą ir elgesį taip, kad organizmas kuo efektyviau taupytų energiją, nors žmogus mano, kad jis užsiima sąmoningumo praktikomis pats.

Todėl ne mes pirmiausia pamatome ir tada pasirenkame. Greičiausiai pasirinkimas jau būna iš anksto suformuotas smegenų prognozių ir kategorizavimo procesų, o sąmonei jis pateikiamas taip, tarsi tai būtų visiškai savarankiškas ir sąmoningas sprendimas.