Inkilai

Atrodo lyg mes būtume užprogramuoti.
Mes privalome valgyti, gerti, miegoti, poruotis. Kūnas dirba lyg sustyguotas.

Maistas yra virškinamas, įsisavinamas, šalinamos nereikalingos medžiagos, gaminami hormonai, fermentai, gleivės, kraujo ląstelės ir t.t. Širdis plaka nesustodama, akys mato vaizdą arti arba toli, taip kaip tuo metu reikia, žvilgsnis sufokusuoja lyg kameros objektyvas, ausys girdi tam tikrą dažnių diapazoną, nosis užuodžia malonius, skanius, o kartais keistus, atstumiančios kvapus. Smegenų kairys pusrutulis dirba vienaip, o dešinys kitaip. Taip pat kūnas išvedžiotas nervų, kraujagyslių sistemomis. Turime kaulus ir raumenis, kurie padeda judėti. Jaučiame karštį, šaltį, skausmą, malonumą, džiaugsmą, pyktį, įsimylėjimą, atstūmimą.

Ir nieko nepadarysi, mes tarsi įsprausti į šituos rėmus. Mes kaip tokie pusiau robotai vykdantys užduotis, kurių reikalauja organizmas. Ir iš dalies mes net nežinom ar nejaučiam, kad šie procesai ar organų darbas vyksta mūsų viduje, niekas mūsų neklausia, tiesiog jie vyksta automatiškai be mūsų sutikimo ir tiek. O kai kūnas miršta, viskas sustoja ir užsidaro, tik mikroorganizmai sugraužia ir paverčia kūną atgal į dulkes.

Tad kas verčia kūną judėti? Kodėl mes atsidūrėme būtent šiame, o ne kitame kūne? Ar čia dovana ar prakeikimas? Kodėl kūnas yra gyvas, o tam tikru metu nebegyvas? Koks pokytis įvyksta su kūnu po mirties? Kodėl mes sakome “mano ranka”, “mano koja”, “mano protas”, “mano kūnas”? Kas tas aš, kuris taip sako? Protas? Ego? Sąmonė? O gal siela? Jei taip, tuomet kur keliauja siela po mirties? Ar įmanoma ištrūkti iš šio užburto rato?