Balanso link

Kai viskas yra tik mūsų galvose.

Šiandien susitikome su 20 šeimų, auginančių vaikus su raidos iššūkiais. Ėjau ten pirmą kartą – kartu su sūnumi. Grįžau kita. Su viena labai stipria mintimi: viskas yra tik mūsų galvose.
Didžiausias šio susitikimo įkvėpimas – moteris, kuri yra akla. Ji augina tris vaikus, iš kurių vienas – autistiškas. Man net pagalvoti sunku, kaip tai įmanoma padaryti. O ji… ji dirba, veda edukacijas, keliauja traukiniais ir autobusais, „šturmuoja“ Kauną skersai ir išilgai. Ir dar juokiasi. Daug. Nuoširdžiai. 💛
Ji į savo aklumą žiūri su humoru. Tiek prisijuokėme, kaip seniai nebuvau juokusis. Ji gyvena. Pilnai. Drąsiai. Su meile gyvenimui. Ji priėmė savo negalią, išmoko su ja gyventi, rasti privalumus, o iš trūkumų – pasijuokti.
Vienas paprastas momentas – kavos pirkimas – tapo mažyčiu nuotykliu. Ji randa savo tašką, nors patalpoje buvo pirmą kartą. Darbuotojos klausia, kokios kavos turi. Ji atsako: „Va, parašyta.“ Ir juokiasi: „Mano akelės nemato.“ ☕ Susiskaičiavusi pinigus, atsiskaito ir ramiai mėgaujasi savo kava. Gyvenimas vyksta. Net ir nematant.
Ir tada supranti… jei galvosime, kad mūsų istorija – pasaulio pabaiga, ji tokia ir bus. Bet jei pažvelgsime su optimizmu, su tikėjimu – viskas keičiasi.

Ši moteris – mano šiandienos įkvėpimas ✨

Jei gyvenimas tau duoda citriną 🍋 – nepyk. Išsispausk pačias skaniausias sultis.

Pastaruoju metu citrinas tik valgiau. Bet šiandien jau žinau – metas spausti sultis.

Mūsų mokyklos kelias nelengvas, bet tokios istorijos primena: tai tik lašas jūroje 🌊