Psichologė Rasa

„Atsiprašau, daugiau taip nedarysiu”. Taip mus vaikystėje mokė tėvai, kai susipešdavome su kiemo draugu, sese ar broliu. Mes atsiprašydavome ir... vėl darydavome. Suaugę irgi atsiprašome, tik pasekmės už elgesį dėl kurio atsiprašome turi kitą svorį.

Atsiprašyti lengva. Tai gali pasakyti kiekvienas. Tačiau iš tikrųjų svarbu tai, kas eina po atsiprašymo. Jeigu žmogus vėl ir vėl daro tą patį, jo atsiprašymas nieko nereiškia. Svarbu ne žodžiai. Svarbu veiksmai. Atsiprašymas nepakeitus elgesio yra tik manipuliavimas.

Tikras atsiprašymas ateina su pokyčiais. Jei žmogus tikrai gailisi to, ką padarė, jis stengsis nebekartoti to paties. Jis klausysis, mokysis ir elgsis kitaip. Tačiau jeigu atsiprašo tik tam, kad nuramintų kitą ar išvengtų pasekmių, bet ir toliau daro tą patį, tai nėra tikras atsiprašymas. Tai yra tik žodžiai. O žodžiai kartais skaudina labiau nei veiksmai.

Manipuliacija yra tada, kai kažkas naudoja žodžius ar emocijas, kad jus kontroliuotų. Jie gali elgtis gražiai, žadėti pasikeisti ir sakyti viską, kas teisinga ir ką jūs norėtumėte girdėti. Tačiau jeigu elgesys nesikeičia, žmogaus tikslas yra ne atsiprašyti. Jis tik bando jus suminkštinti, kad lengvai atleistumėte.

Suklysti pasitaiko visiems, bet ir atlaidumas turi savo ribas. Sako, pirmas kartas yra atsitiktinumas, antras kartas – sutapimas, trečias kartas – sistema. Atsiprašymas nieko nereiškia, jei elgesys išlieka toks pat, kol tampa sistema.