SiMi.lt

Leiskime sau klysti. Būti netobulais, žmogiškai - be išlygų.
Tiesiog suklysti rašant žodį ar kirčiuojant jį. Tiesiog taip parastai, tarsi niekas neskaito, negirdi ir nevertina.

Leiskime sau neatitikti kažkieno lūkesčių. Juk tai – jo veidrodžių karalystė, o mes ten – tik kompasai, rodantys augimo kryptį, ne galutinį tašką.

Būkime tiesiog tokie, kokie esame - su visais įtrūkimais ir skilimais. Galbūt šis žmogiškumas yra paskutinis mūsų unikalumas, vienintelis atsparumas dirbtiniam intelektui, kuris apglėbia mūsų pasaulį.

Leiskime sau būti kitokiais, nes gamtoje nėra vienodai tiesių medžių ir kiekvienas kreivumas - tai tik įrodymas, kad mes gyvi ir siekiame šviesos.

Būkime tokie tikri, kaip kątik nubudę ryte, kai lengvas patinimas gaubia mūsų veidą, kaip tas kelias pirmąsias milisekundes, kol nepradėjome savęs vertinti, planuoti ir kontroliuoti.

Leiskime sau būti ne populiariais, bet tikrais. Ne sėkmingais, bet laimingais. Kiek tai įmanoma.

Leiskime sau klysti.
Nes esame žmonės – gyvi, atviri, tobuli savo netobulume.

Su meile,
Silvija

Mes susitiktume anksti ryte, kai gimtojo kaimo ežero vanduo dar virpa, o krantus gaubia pušų kvapas, sumaišytas su samanų dvelkmu. Atsargiai prisėsčiau šalia. Tyliai tarčiau: „Labas. Aš... ateinu iš ateities. Gal nori šilumos?“ 🌝

Nepradėčiau nuo meilės kalbų. Papasakočiau juokingą istoriją apie Bitę, juk žinau, kaip ji myli šunis. Tik tada, kai pajausčiau nusileidžiančius pečius, ištarčiau: „Žinai, ko ji mane išmokė? Mylėti ne už pasiekimus, o už tai, kas esu.“ 💎

Parodyčiau jai savo randus ne kaip žaizdas, bet kaip žemėlapius – kiekvienas jų pasakoja, kaip augau. Tatuiruotės? Tai tarsi ženklai: čia – plunksna, išauginta iš dvejonių, štai raktas – padedantis atrakinti duris. „Matai šią? Ji – apie tave. Apie mus. Tai mandala, kuri sako, kad nėra tobulumo, yra tik gyvybė, kuri tęsiasi per amžius.“ ⭕

Ir tik tada, kai mūsų žvilgsniai susutiktų, pasakyčiau: „Tu gali būti. Tiesiog būti. Nėra taisyklių, kaip turėtum jaustis. Nėra baudų už tai, kad per daug, per greitai, per keistai. Aš myliu tave už tai, kad esi. Myliu tave visą."💜

Tarp mūsų užaugtų tyla, bet ji būtų pilna gilių ežero atgarsių. Ji galbūt paklaustų: „Ar... viskas bus gerai?“ Aš atsakyčiau apkabinimu taip, kaip medžiai apkabina dangų – tvirtai, tačiau paliekant erdvės augti 🌳.

O ką pasakytum tu sau aštuoniolikmečiui?